Vakar buvome muziejuje skirtam atminčiai ir, besiklausydama klausydama žmonių išpažinčių apie Pinočeto diktatūrą, girdėjau beveik tą patį, ką pasakojo lietuviai apie trėmimus į Sibirą ar sovietmetį, ką žydai kalbėjo apie holokaustą, vokiečiai apie VDR. Tos pačios išsigandusios akys, toks pats nesupratimas, kaip taip greit visi sužverėjo. 

Be to, vaikai čia, Čilėj, naudoja kažkokias kitokias, ryškesnes  spalvas ir visur piešia aukštuosius Andus. 

Ir dar buvo keista, kad nusileidus pajutau tą kitokį oro kvapą - čia jis lyg saldesnis. Mano galva, kitaip čia krenta ir šviesa vakarais.  

(Dvi pirmos nuotraukos iš atminties muziejaus ekspozicijos, o trečioji - ašainis prie muziejaus)